Interviu su Morihiro Saito (3)
Stenlis Praninas
Aiki News Nr. 34 (1979 gegužė)

Tai yra paskutinė interviu dalis su 8 laipsnio juodo diržo mokytoju Morihiro Saito iš Ibaraki treniruočių salės Ivamoje, Japonijoje.

Jau prabėgo devyneri metai po didžiojo mokytojo mirties, tačiau visuomet išlieka pavojus, kad einant metams tai, ką jis mokė pasikeis į tai, ko nebegalėsime laikyti aikido. Todėl norėčiau paklausti, ką jūs laikote svarbiausiais dalykais, kai mokote?

Turėtume vadovautis aikido pagrindais. Žmonės lengvabūdiškai žiūri į pagrindus ir labiau žavisi įmantriomis technikomis. Be to, šiais laikais kovos menų meistras nelaikomas rimtu, jeigu nemoka įmantrių dalykų. Kitaip toks mokytojas nepritrauktų mokinių. Blogai, kai kovos menų meistras bando užsidirbti mokydamas žmones ir imdamas iš jų mokesčius. Meistras neturėtų rūpintis savo finansine padėtimi. Galų gale šitaip jis ims dalinti rangus silpniems mokiniams. O jeigu dar koks nors mokinys ką nors jam padovanos, jis gali tapti šališkas jo atžvilgiu ir elgtis su juo kaip su išskirtiniu. Didysis mokytojas visada sakydavo: „Esu toks, koks esu, nes įtemptai treniravausi 60 metų. Ką, manote, jūs galite padaryti?“ Jis dažnai taip sakydavo. Bet juk yra daugybė žmonių, kurie nesupranta, ką reiškia žodžiai „kietai“ ir „minkštai“. „Kietai“ reiškia tvirtai atlikti techniką minkštu judesiu. Tačiau žmonės linkę treniruotis klaidingai. O, kai treniruojasi minkštai, jie treniruojasi be dvasios. Minkšti judesiai turėtų būti pripildyti stiprios „ki“. Žmonės negali suprasti „kietai“ ir „minkštai“ prasmių, nes jie nebuvo matę didžiojo mokytojo. Jis sakydavo, kad jeigu kur nors nueitų ir parodytų savo technikas, jas pavogtų. Dar jis sakė: „Aikido technikos neskirtos demonstravimui. Aikido reikėtų skleisti mokant šiam kovos menui atsidavusius žmones. Aikido nereikėtų demonstruoti ir populiarinti tarp su šiuo kovos menu nesusijusių žmonių. Skleisti aikido reiškia didinti tikrų atsidavusiųjų skaičių“. Demonstracijose didysis mokytojas tyčia rodydavo technikas, kurių niekas nesuprasdavo. Tačiau jose slypėjo tikroji aikido esmė. Žmonės nesitreniravę sistemiškai, nepradėję nuo pagrindų, nesuprasdavo šių technikų ir tiktai jas mėgdžiodavo. Po truputį aikido nukrypo nuo savo esmės. Susidariusi padėtis beviltiška, nes neaišku, kada buvo nukrypta nuo kurso. Taisyklingas aikido yra sudėtingas. Būna daug liūdnų dienų. Iš pradžių nėra dėl ko džiaugtis.

Galiausiai imi tuo mėgautis. Įtemptai treniruodamasis pamėgsti aikido. Kai kurie žmonės mėgaujasi treniruotėmis nuo pat pradžių, tačiau vėliau jiems būna sunkiau. Mokytojas - instruktorius Hidaka, pasitraukęs treniruotis į Ivatę, yra puikus žmogus. Pasišvęskite kasdienėms treniruotėms kreipdami dėmesį į dalykus, apie kuriuos kalbėjo didysis mokytojas. Treniruokitės taip, kaip tai darė didysis mokytojas Ivamoje. Bet kuriuo atveju, jei norite tobulai mokėti aikido, studijuokite jo technikas. Aš dažnai sapnuoju mokytoją. Kaip ponas Abė rašė savo laiške, mes neturėtume pamiršti didžiojo mokytojo. Jūsų, mokiniai, atveju nieko nebegalima padaryti, tačiau jeigu bent jau didžiojo mokytojo mokiniai gerbs ir išsaugos jo atminimą, jie visada prisiminus jo pabarimus. Taip galėsime lengvai ištaisyti klaidas, o jo žodžiai niekuomet nebus pamiršti. Jeigu pamiršime didįjį mokytoją ir toliau treniruosimės savaip, jo mokymas pražus. Jeigu žmogus ilgai taip treniruosis, jis nebeturės kelio atgal. O jei staiga nutrauks savo mokymą, žmonės jo klaus: „Ar jūsų mokymas buvo klaidingas?“ „Kvėpavimo“ metodas priklauso pagrindams, kuriuos mokė didysis mokytojas, o energija egzistuoja pačiame „kvėpavimo“ metode, tačiau energijoje nėra „kvėpavimo“ metodo. Energija slypi „kvėpavimo“ metode. Kadangi treniravausi Ivamoje, galiu mokyti tik taip, kaip tai darėme ten. Taip aš ir mokiau. Todėl pagrindus, kuriuos man įskiepijo didysis mokytojas, turi išmokti visi, kad ir kaip sunku tai būtų. Tikrąjį supratimą patirs atkakliausieji. Būna daug įvairių mokinių. Kai kuriems atrodo madinga ateiti į salę persimetus treniruočių aprangą per petį. O kai kuriems treniruotės visai nerūpi. Jos jiems teikia malonumą ir yra atgaivinančios kaip „Coca Cola“, ypač tada, kai jiems atlikus metimą, mokytojas efektingai griūna, nors jie ir visai nemoka mesti. Dar kiti tiesiog nori būti stiprūs. Jiems nereikia rangų, jie paparasčiausiai nori būti stiprūs. Kita vertus, būna žmonių, kurie siekia juodojo diržo. Taigi yra dvi kraštutinybės. Gana daug žmonių nustoja treniruotis, kai išlaiko juodojo diržo egzaminą. Yra daug įvairių tipų mokinių. Tačiau geriausi yra tie, kurie nėra godūs. Tokie mokiniai yra geriausi. Jie turi ir paslaugumo dvasią. Jie taip pat yra mandagūs. O mandagūs žmonės yra budrūs. Kai tampi budrus, paprastai tampi ir mandagus. Todėl manau, kad senųjų kovos menų stilių meistrai buvo mandagūs.

Mokytojau Saito, jūs nuosekliai mokote savo mokinius svarbiausių technikų nuo pagrindų iki sudėtingiausių. Jūsų mokymą taip lengva suprasti, kad net užsieniečiai, kurie nemoka nei vieno žodžio japoniškai, gali puikiai suprasti. Kaip atsirado toks mokymo metodas?

Esu dėkingas už tai didžiajam mokytojui. Didysis mokytojas mane nuolat barė, todėl mokiausi...

Vertė. U. Kizalaitė, redagavo D. Jablonskis
Facebook puslapis