Interviu su Morihiro Saito
Stenlis Praninas
Aiki News Nr. 74 (1987 balandis)

Interviu vyko Romoje, Italijoje, 1986 metų birželio 24 dieną.

Kaip didysis mokytojas mokė kardo ir lazdos technikų Ivamoje po karo? Jūs atėjote į Ivamos treniruočių salę 1946 metų vasarą. Ar iš karto ėmėte mokytis kardo ir lazdos veiksmų kartu su beginkle technika?

Taip, mes mokėmės beginklę ir ginklų techniką. Kadangi negalėjome treniruotis su ginklais vakarais, mes treniruodavomės ryte. Atsikėlę susėsdavome ant kelių prieš altorių keturiasdešimčiai minučių, o po to prasidėdavo treniruotė. Joje dalyvaudavo tik artimi mokiniai, tačiau man buvo padaryta išimtis ir leista prisijungti.

Kas buvo tų laikų artimi mokiniai?

Ponai Abė, Tohėjus, Kasuga, Išihara, kuris dabar vadovauja Išihara Sangio kompanijai, ir dar keletas kitų. Tiek mokytojas Kišiomaru, tiek mokytojas Tohėjus, tiek ir ponas Abė treniruodavosi su kardu ir lazda. Ponas Jamaguči taip pat atvykdavo į Ivamą. Tai buvo maždaug 1951 ar 1952 metais. Atgabenęs ryžius iš Točigi prefektūros, ponas Tohėjus ateidavo treniruotis su savo mokiniais. Iš pat pradžių jis atvykdavo į treniruočių salę su dviračiu. Šiandieną tai užtruktų 50 minučių su mašina! Buvo labai sunku reguliariai važinėti pirmyn ir atgal iš Točigi.

Kai didysis mokytojas aiškindavo apie aikido, jis visada sakydavo, kad kūno technikos ir kardo bei lazdos technikos yra vienas ir tas pats. Jis visada pradėdavo aiškinti apie aikido naudodamas kardą. Tai galima išvysti dokumentiniuose kadruose. Pradiniame mūsų kardo praktikos etape didysis mokytojas tiesiog liepdavo mums kirsti. Nieko daugiau.

Argi nebuvo jokių dūrių su mediniu kardu?

Ne, visiškai nebuvo. Jis tik liepdavo mums pulti jį. Taip prasidėdavo treniruotė su kardu. Būdamas mažas treniravausi kendo, todėl kažkaip susidorodavau su situacija. Vėliau jis liepė man padaryti stovą kirčio treniravimui. Aš surinkau keletą medžių ir padariau iš jų stovą. Tačiau didysis mokytojas supyko ir sulaužė jį savo mediniu kardu. Jis man pasakė: „Šis plonas medis netinka!“. Taigi turėjau kažką sugalvoti. Perpjoviau du didelius medžio gabalus, sukaliau juos vinimis bei surišau. Tuomet mokytojas pagyrė mane. Tačiau netgi tas stovas išlaikė mažiau nei savaitę. Mes kirsdavome į skirtingas vietas, kad išsaugotume medį. Po savaitės vėl ėjau prisikirsti medžių tam, kad padaryčiau dar vieną stovą. Tuomet aplinkinėse kalvose buvo daug medžių. Tokį įrenginį mes naudodavome kirčio mediniu kardu stiprinimui. Tokiu būdu treniruojami klubai ir rankos, o taip pat ir kirčio jėga. Aš pats pavadinau tai „kirčio treniravimo praktika“.

Ar didysis mokytojas dažnai pats darydavo tai?

Taip. Jis sakydavo: „Kirskite dar šimtą kartų“. Didysis mokytojas gyveno kitoje šventyklos pusėje. Namas buvo maždaug už dviejų šimtų metrų nuo treniruočių salės, tačiau dabar jo jau nebėra. Mes kapodavome stovą rytais. Jis mus bardavo, jeigu mūsų riksmas nebūdavo pakankamai garsus. Kadangi šalia buvo tik vienas ar du kaimynai, problemų neiškildavo. Treniruojantis kai kurie mokiniai pavargdavo, tad nustodavo kapoti ir tik šaukdavo. Didysis mokytojas girdėdavo jų šūksnius ir atrodydavo, kad jie treniruojasi kaip paprastai. Kai kurie baigdavo rėkauti savo lovose (juokiasi). Tai atrodo lyg pokštas, tačiau tai tikra tiesa.

Kai treniruotės tapo sudėtingesnės, mus mokė to, ką šiandieną vadiname „pirmu poriniu pratimu su kardais“. Trejus ar ketverius metus jis mokė mus vien tik tai ir nieko daugiau. Vienintelis dalykas, kurį mes darėme, buvo kapojimas iki visiško išsekimo ir stabilumo praradimo. Kai pasiekdavome tokią būklę, kad nebegalėdavome judėti, jis duodavo ženklą, kad jau gana ir leisdavo mums eiti. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį darydavome kiekvieną dieną rytinių treniruočių metu. Paskutiniais metais mokytojas mokė mane beveik asmeniškai. Ponas Tohėjus vedė ir grįžo namo, mokytojas Kišiomaru taip pat vedė ir išvyko į Tokiją. Kiti artimi mokiniai irgi išvyko namo.

Kaip didysis mokytojas aiškino kardo ir lazdos judesius?

Treniruotės metu jis akimirksniu sukdavo savo lazdą prieš mus. Mes tiesiog pamėgdžiodavome jį. Jeigu negalėdavome to padaryti jis sakydavo: „Jei atidžiai žiūrėsite, suprasite!“. Tuomet jis parodydavo judesį dar kartą, tačiau greičiau. Taip suprasti buvo dar sunkiau. Tuomet jis vėl sakydavo: „Jei žiūrėsite atidžiai, suprasite!“, ir atlikdavo dar greičiau. Galų gale viskas baigdavosi tuo, kad mes nieko nesuprasdavome (juokiasi). Jis įvairiai manipuliavo su lazda rodydamas mums judesius. Mokytojas aiškindavo, kaip technika naudojama priklausomai nuo atakos tipo. Tai skyrėsi nuo treniravimosi poroje, kadangi jis nenaudojo partnerio. Mokytojas paprasčiausiai įsivaizduodavo priešą ir greitai parodydavo technikas įvairiose situacijose, kai jus atakuoja tam tikru būdu, pavyzdžiui, dūriu arba kirčiu.

Ar didysis mokytojas sakydavo kokius nors lazdos judesių pavadinimus?

Ne, jokių pavadinimų. Jis tiesiog liepdavo mums daryti vieną ar kitą judesį. Pavadinimai atsirado gerokai vėliau. Kai pats pradėjau mokyti, suvokiau, kad didžiojo mokytojo mokymo būdas nebus tinkamas, todėl susisteminau lazdos technikas. Aš viską suskirsčiau į dvidešimt pagrindinių judesių, kuriuos sudaro dūriai, kirčiai, aštuoneto formos judesiai ir taip toliau. Taip mokiniams bus patogiau mokytis.

Kiek laiko praėjo nuo jūsų atėjimo į Ivamos treniruočių salę, kuomet ten ėmė važiuoti treniruotis universiteto studentai?

Jie atvažiuodavo dar tada, kai didysis mokytojas buvo aktyvus. Kiekvienais metais studentai iš Kanagavos universiteto, Tohoku Gakuin ir Ibaragi universiteto atvykdavo į Ivamą, kol didysis mokytojas ir jo žmona dar jautėsi gerai. Didysis mokytojas barė savo mokinius centrinės būstinės treniruočių salėje, jei jie naudojo lazdą ar kardą, tačiau jis stebėdavo mane su šypsena, mokantį studentus naudoti šiuos ginklus priešais šventyklą rytais. Aš nežinau, kaip jis mus skirstė, tačiau skirtumas tikrai buvo.

Ar jūs mokėte universiteto studentus formos, kurią sukūrėte?

Ne. Tai nutiko vėliau. Didysis mokytojas supykdavo, jei mes treniruodavomės „vienas - du - trys“ būdu. Jo mokymo būdas galėjo būti geras asmeniniam mokymui, bet kai reikia išmokyti 30 ar 40 mokinių, „vienas - du - trys“ metodas yra vienintelis efektyvus metodas. Todėl kiekvienam solo judesiui priskyriau numerį. Paskui tai išsivystė į 31 judesio lazdos formą. Kartą mane aplankė vienas iš buvusių to laikmečio studentų. Man rodos, jis buvo Mijagi universiteto studentas. Jis paklausė: „Mokytojau, ar tai neturėtų būti 24 judesių lazdos forma?“. Aš atsakiau: „Dabar mes turime 31!“ (juokiasi). Anuomet mes turėjome 24 judesius. Tikriausiai mes pridėjome kai kuriuos lazdos judesius prie greito apsukimo technikos ir tai papildė 24 judesius. Tačiau to nepakako įsisavinimui, todėl padalinau judesius į 31. Net nepajutau, kaip žmonės pradėjo vadinti seką „31 judesio lazdos forma“.

Kai mane mokė veiksmų su kardu, aš buvau įpratęs mojuoti kendo stiliumi. Didysis mokytojas pasakė, kad tai negerai ir liepė man imtis individualių judesių praktikos. Iš pradžių turite mokytis individualių judesių tam, kad vėliau galėtumėte praktikuoti porines formas su kardu. Tai yra tas pats kaip iš pradžių mokytis pagauti kamuolį prieš pradedant žaisti beisbolą. Porinių formų su lazda ir kardu pagrindas yra individualūs judesiai. Todėl aš suformavau septynis individualius kardo judesius. Neturėtumėte praktikuoti porinių formų su kardu prieš tai, kol įgusite atlikti tuos septynis judesius. Beprasmiška daryti kitaip, be to išvengsite galimybės susižeisti. Jeigu pereisite prie porinių formų su kardu praktikos išmokę individualius veiksmus ir susiliejimo pratimus, tuomet išmoksite teisingos formos ir nesusižeisite. Porinė praktika su lazda iš pradžių reikalauja tinkamai išmokti 31 judesio formą ir dvidešimt individualių judesių. Tokia yra teisinga praktikos tvarka. Beginklėse technikose mes praktikuojame tekančias technikas tik po to, kai pasitreniruojam pagrindus. Negalime vadinti to, ką darome, kovos menu, jei praktikuojame tik tekančias technikas, tuo tarpu ignoruodami pagrindus.

Kai didysis mokytojas rodydavo kardo ir lazdos judesius, jis atlikdavo juos greitai. Manau, kad taip pat buvo ir su 31 judesio lazdos forma.

Jis visada kantriai mus mokydavo ir smulkiai aiškindavo ką reikia daryti, tačiau jis nenaudojo „vienas - du - trys“ metodo. Pono Tohėjaus forma turi mažesnį judesių skaičių ir todėl žmonės sako, kad jį mokė vienaip, o mane mokė kitaip. Aš nesu įsitikinęs, kad taip ir buvo. Didysis mokytojas man taip pat rodė kitą formą, bet prisimenu tik jos pusę. 13 judesių lazdos formą sukūriau remdamasis tais veiksmais, kuriuos prisimenu.

Rodos, kad 31 judesio forma sudaro jūsų lazdos praktikos pagrindą.

Taip, tačiau mes neturėtume jos vadinti „31 judesio forma“, kadangi tai yra kūrėjo forma. Aš esu kūrėjo mokinys, todėl negaliu nieko keisti porinėse kardų formose ar 31 judesio formoje. Kiti gali daryti ką tinkami, tačiau kol esu atsakingas už didžiojo mokytojo treniruočių salę, aš privalau daryti būtent tai, ką išmokau iš mokytojo. Pavyzdžiui, antra porinė forma su kardais yra sunkesnė nei trečia. Man buvo pasiūlyta sukeisti vietomis antrą formą su trečia, nes niekas nematytų skirtumo, tačiau aš atsakiau, kad to nedarysiu, nes aš žinosiu skirtumą.

Ar didysis mokytojas pasakojo jums apie tai, kaip jis pats studijavo kardą ir lazdą arba iš kur kilo šie menai?

Vieną kartą jis parodė man ritinio kopiją. Neprisimenu kokia tai buvo mokykla. Kartą pas didįjį mokytoją atvyko žmogus, tyrinėjantis tą mokyklą, ir atsivežė ritinio kopiją. Sakydamas „kopija“, turiu mintyje ranka kopijuotą dokumentą. Kūrėjas pasikalbėjo su juo apie mokyklą ir jis išvyko patenkintas, palikęs atsivežtą kopiją. Jis parodė man tą kopiją, tvarkydamas asmeninius daiktus senajame name, ir liepė man pasižiūrėti. Jūs žinote, kad aš mokau penkių porinių formų su kardais variacijas. Tai štai, toje kopijoje buvo tokie terminai kaip „riari“ ir „tokuari“, kurie buvo parašyti „sumi“ rašalu. Tie „riari“ ir „tokuari“ ir yra variacijos, kurias aš rodau. Mokytojas parodė man tą kopiją ir paaiškino, kad šis „riari“ reiškia tai, o tas „tokuari“ yra šios formos variacija. Tačiau, kai kūrėjas atlikdavo tuos judesius, jie tapdavo „aiki“ arba Uešibos stiliaus.

Būtų įdomu daugiau sužinoti apie šį ankstesnįjį meną.

Aš nežinau, kas ten buvo ir panašu, kad mokytojas Kišiomaru taip pat nežino. Jūs žinote, kad aš turiu Kodanša nuotraukų rinkinį iš senosios Noma treniruočių salės. Nuotraukas, kurios buvo pusiau sunaikintos ir atrodė kaip šiukšlės, radau tvarkydamas sandėlį. Jų spalva buvo pakitusi. Kai užsiminiau apie jas didžiajam mokytojui, jis pasakė, kad jam jų nebereikia ir atidavė jas man.

(interviu nepilnas)

Vertė D. Jablonskis, redagavo D. Jakubauskaitė
Facebook puslapis