Interviu su Morihiro Saito (2)
Stenlis Praninas
Aiki News Nr. 33 (1979 kovas)

[justify]Šis interviu yra antroji dalis iš trijų su 8 laipsnio juodo diržo mokytoju Morihiro Saito iš Ibaraki treniruočių salės Ivamoje, Japonijoje. Mokytojas Saito tęsia pasakojimą apie didžiojo mokytojo mokymo metodus pokariu Ivamoje.

Per treniruotę didysis mokytojas mokydavo technikas tarsi būtų sisteminęs jas sau. Jei pradėdavome daryti technikas iš sėdimos padėties, tai darydavome tik jas - vieną po kitos. Vyresnieji ir jaunesnieji mokiniai treniruodavosi kartu. Jaunesnieji tik krisdavo. Kai vyresnieji užbaigdavo veiksmus iš dešinės ir kairės ir ateidavo jaunesniųjų eilė, jau būdavo laikas kitai technikai. Tais laikais treniruotės buvo nelengvos. Buvau įpratęs pasikartoti tos dienos treniruotę kartu su ponu Goro Narita, Juiči dėde, pakeliui į Joban geležinkelio stotį Ibaraki prefektūroje. Jei treniruodavomės ilgiau, reikėdavo dviejų valandų nukeliauti iki stoties. Tokios buvo mano papildomos treniruotės. Mokydamiesi vieną techniką, sistemiškai mokėmės ir kitų susijusių technikų. Manau, kad šis metodas yra teisingas, todėl nemokau technikų be jokios sistemos. Visada mokau tik tarpusavyje susijusias technikas. Taip mokiniai gali sistemingai jas išmokti, o vėliau jie galės veiksmingai mokyti. Treniruodamiesi nesistemingai jie negalėtų deramai mokyti. Didysis mokytojas mokė mus dviejų, trijų ar keturių technikos lygių. Jis pradėdavo nuo vienos formos, tuomet lygis po lygio ir taip toliau… Ir dabar aš mokau lygiai taip pat. Nereikia mokyti įspūdingų technikų vien tik tam, kad būtum laikomas didžiu mokytoju. Nesvarbu, jei toks nesi. Tie, kurie nenori treniruotis, neprivalo ateiti. Nėra reikalo įkalbinėti žmones treniruotis aikido. Tam reklamos nereikia. Tie, kurie nori treniruotis, ateina patys ir mes treniruojamės kartu. Todėl sakau, kad neturime persistengti primygtinai skatindami žmones ateiti. Neturintys stiprios valios trukdys likusiems. Jie kliudys tiems, kurie treniruojasi rimtai. Didysis mokytojas mokė mus sistemingai, todėl aš irgi taip darau. Prieškariu jis mokė neaiškindamas. Mokiniai negalėdavo užduoti klausimų. Jis tik demonstruodavo metimus. Tačiau mane mokė nuo ryto iki vakaro. Jis sakdavo: „Netaip. Kiekviena detalė turi būti teisinga. Kitaip tai nebe technika. Matai, šitaip… taip!“ Šiuos žodinius mokymus aš užsirašiau. Jei man iškyla sunkumų, kai darau kokią nors techniką, prisimenu ką sakė didysis mokytojas ir tuomet ji puikiai pavyksta. Todėl laikau šiuos žodžius didele paslaptimi. Aš parašiau savo knygas tartum žodinius pamokymus. Senais laikais mokymas buvo įslaptintas ir perduodamas slaptai. Nieko tokio, kad mokymas buvo įslaptintas. Tuomet paslaptys buvo būtinos, tačiau šiandieniniame aikido paslaptys nebereikalingos. Kadangi kūrėjas norėjo paskleisti šį aikido - tikrąjį aikido - aš norėčiau tobulėti kaip galima greičiau. Nors jis ir neturėjo daug mokinių tuo metu, didysis mokytojas mėtydavo visus nors po vieną kartą. Aš taip pat stengiuosi paliesti kiekvieną bent jau per kūno posūkio ir „kvėpavimo“ jėgos vystymo pratimus, nors tai padaryti būtų neįmanoma, jei būtų dešimtys tūkstančių mokinių. Nežinau, ar galiu tai vadinti savo filosofija, tačiau mano nuomone, glaudūs ryšiai yra būtini ir be tiesioginio kontakto tikras aikido negali būti nei mokomas, nei suprantamas. Nemanau, kad viskas puikiai pavyks, jei mokytojas tik sakys: „Darykite taip!“ arba „Taip negerai!“ Visi buvo supratingi, tačiau aš toks nebuvau, todėl man buvo sunku mokytis. Mano paaiškinimai per treniruotę yra gana ilgi. Kai pamatau mokinį, kuris juda neteisingai, sustabdau jį ir sakau: „Tavo judesys ne visiškai teisingas, šitaip yra geriau“ arba „Tu turėtum daryti taip“. Be to, jeigu per treniruotę neaiškinčiau, visi pavargtų. Kadangi noriu suteikti jiems galimybę pailsėti ir noriu, kad jų technika taptų nepriekaištinga, dažnai aiškinu. Esu nelabai pratęs kalbėti, todėl negaliu paaiškinti taip gerai kaip norėčiau. Man labai pasisekė, nes didysis mokytojas mane mokė nuodugniai, nuo pat pagrindų, ir todėl aš seku jo pavyzdžiu. Kai lydėdavau didįjį mokytoją per keliones, visi stengdavosi išbandyti mane, nors jie ir nebuvo nemandagūs kūrėjui. Vieną kartą, kai nuvykome į Osaką, visą grupę sudarė ketvirtojo ar penktojo laipsnio juodo diržo džiudo imtyninkai. Matote, mano rankos buvo labai plonos, todėl jie erzino mane ir norėjo išbandyti.

Jūsų rankos buvo plonos? (juokiasi)

Kai ponas Minoru Močizuki po karo atidarė treniruočių salę Šizuokos prefektūroje, didysis mokytojas buvo į ją pakviestas, o aš jį atlydėjau. Tą kartą, kai įėjau į vonią, didysis mokytojas pažvelgė į mane ir pasakė: „Saito, tu plonas!“ Po šio atsitikimo aš nuėjau į nacionalinių Japonijos geležinkelių“ (tuomet mokytojas Saito ten dirbo) administracijos ir ūkio skyrių ir pasiskolinau vieno metro ilgio bėgį, sveriantį aštuoniasdešimt vieną svarą. Štangų nebuvo, todėl naudojau bėgį… Tačiau dabar man skauda kojas, todėl to nebedarau. Kad ir kaip bebūtų, kūrėjo mokymo metodas buvo nepriekaištingas. Jis mokė taip, kad visi galėtų suprasti ir atsiminti. Prieškario aikido nebuvo tikras. Nepamirškite, kad kariuomenė liepė jam daryti tai, ką jis darė. Didysis mokytojas mėgdavo sakyti, kad pokario aikido buvo tikrasis… Šiaip ar taip, didžiojo mokytojo mokymas buvo nuodugnus, todėl aš jį išlaikau savo mokymu. Tačiau manau, kad turėčiau studijuoti daugiau bei mokyti mandagiau ir maloniau. Aš pasistengsiu taip ir daryti…

Sakoma, kad didysis mokytojas išgyveno gilų dvasinį pokytį atvykęs į Ivamą per karą. Papasakokite mums kaip didysis mokytojas pasikeitė per šį svarbų periodą ir taip pat kokią įtaką tai turėjo aikido vystymuisi?

Šių detalių aš nežinau, tačiau žinau tai: karui besibaigiant, karinė vadovybė pagaliau suprato, kad Japonija negali laimėti karo mokydama kareivius džiudo. Daktaras Soiči Sakuta, Mandžiūrijos Kenkoku universiteto rektorius, pasakė: „Mes negalime laimėti karo su džiudo. Geriau mokykite aikido“. Tada Kenkoku universitete vyriausiuoju aikido instruktoriumi tapo ponas Kendži Tomiki. Karinėje jūrų laivyno akademijoje Edadžimoje taip pat buvo nuspręsta, kad džiudo neatitinka reikalavimų ir jis buvo pakeistas į aikido. Buvo sprendžiama, kas būtų tinkamas į vyriausiuosius instruktorius ir nutarta, kad Akasava no sabu (pravardė) būtų kaip tik. P. Akasava tada tarnavo laive „Akišima“ Ramiojo vandenyno fronte. Didysis mokyojas buvo pakankamai įtakingas, kad iš karinės vadovybs štabo telegrama jį pakviestų į Edadžimą. Taigi, p. Akasava grįžo į Edadžimą ir, kiek girdėjau, tik valgė ir miegojo, kad atgautų formą. Netrukus karas pasibaigė. Didysis mokytojas sakė: „Aikido pagaliau pripažintas. Jauni kariuomenės ir laivyno karininkai yra silpni. Mes turime perauklėti juos, tačiau neturime tam tinkamos vietos. Mums reikia pastatyti treniruočių salę atvirame ore. Negalime tikėtis laimėti karo neperkvalifikavę jaunų karininkų atviroje treniruočių salėje. Negalime laimėti karo iš jų reikalaudami mokytis džiudo ir kendo. Jie turi išmokti aikido pagrindus pagal aikido metodą“. Kol jis rado vietą atvirai treniruočių salei Ivamoje ir ji buvo pastatyta, pasibaigė karas. Tai viskas ką aš žinau. Išskyrus tai, neturiu nė mažiausio supratimo apie psichologinį didžiojo mokytojo pasikeitimą, kurį sukėlė socialinė situacija. Ką jums pasakiau, tiesiogiai išgirdau ir sužinojau iš didžiojo mokytojo. Artėjant karo pabaigai karinė vadovybė pagaliau suprato, kad mūsų šalis pralaimės karą, jei mes treniruosimės džiudo. Bent jau taip buvo manoma karinio jūrų laivyno akademijoje. Prieš tai didysis mokytojas daugiau nei dešimt metų mokė Nakano karinėje mokykloje, aukštojoje kariuomenės mokykloje, karinio jūrų laivyno universitete, Tojamos universitete ir karinės policijos mokykloje. Po to, kai buvo nuspręsta, kad džiudo neatitinka reikalavimų, Kenkoku universitetas Mandžiūrijoje taip pat perėjo prie aikido. Tačiau pasibaigus karui buvo uždrausta treniruotis kovos menus, turėti kardus, šaunamuosius ginklus ar peilius, kurių geležtė ilgesnė nei septyni centimetrai. Tuo laikotarpiu, kai didysis mokytojas iš visų jėgų stengėsi išsaugoti aikido, aš tapau jo mokiniu. Tuomet buvo daug vyresniųjų mokinių, tačiau jie visi suaugę išvyko. Dauguma išvyko namo, pradėjo dirbti įmonėse, grįžo į šeimas ar susirado darbus. Pavyzdžiui, jeigu jų šeimos turėjo treniruočių sales, jie jas paveldėjo. Galų gale liko tik keletas vyresniųjų mokinių iš apylinkių ir aš. Tačiau paskui ir jie nebegalėjo ateiti į treniruočių salę, kadangi turėjo sunkiai dirbti, kad išlaikytų savo šeimas... Jei tik mokytojas būdavo čia, mes negalėjome žinoti, kada jis pakvies mus. Netgi, jei mes paprašydavome kaimynų pagalbos sukulti ryžius, o tą pačią dieną mokytojas sakydavo: „Ateikit!“ ir mes neateidavome, pasekmės būdavo baisios. Todėl visi paprasčiausiai nebegalėjo eiti į treniruočių salę, kadangi turėjo išlaikyti savo šeimas. Aš galėjau tęsti treniruotes todėl, kad būdavau laisvas dienos metu, nors ir turėdavau eiti į darbą kas antrą vakarą. Galėjau išgyventi neimdamas jokių pinigų iš didžiojo mokytojo, nes man mokėdavo nacionaliniai Japonijos geležinkeliai. Didysis mokytojas turėjo pinigų, tačiau visi aplinkiniai mokiniai neturėjo. Jeigu jie būtų vaikščioję pas mokytoją, jie būtų praradę visas pajamas ir negalėtų auginti ryžių savo šeimoms. Ėjimas į treniruočių salę būtų prilygęs mirčiai. Laikui bėgant visi nustojo treniruotis. Aš ir toliau treniravausi, nes turėjau pakankamai pinigų pragyvenimui. Man tiesiog pasisekė, kad turėjau darbą, kitaip nebūčiau galėjęs treniruotis. Kadangi buvau naudingas didžiajam mokytojui, jis noriai mane visko mokė. Buvo itin sunku. Didysis mokytojas atvėrė savo širdį tik tiems mokiniams, kurie tarnavo jam rizikuodami savo gyvybe, net jei tik dėl kovos meno, padėjo jam nuo ryto iki vakaro dirbti laukuose ir masažuodavo jam nugarą.

Vertė D. Jablonskis, redagavo U. Kizalaitė
Facebook puslapis