Interviu su Morihiro Saito (1)
Stenlis Praninas
Aiki News Nr. 32 (1978 gruodis)

Karštą rugsėjo 10 dieną „Aiki News“ personalas aplankė Ibaraki prefektūroje, Japonijoje, esančios Aikikai Ibaraki treniruočių salės vadovą ir aiki šventyklos Ivamoje prižiūrėtoją mokytoją - instruktorių Morihiro Saito. Mokytojas Saito pasakojo apie laiką, praleistą kartu su didžiuoju mokytoju, jo mokymo metodą, patarimus aikido praktikantams ir t.t. Interviu dalyvavo keli aukšto rango mokiniai iš Ivamos treniruočių salės, kurie ką tik baigė rytinę sekmadienio treniruotę, ir du svečiai iš Ivatės prefektūros. Interviu vyko šeimyninėje aplinkoje, sukurtoje ponios Saito svetingumo.

Mokytojau Saito, jūs susipažinote su didžiuoju mokytoju iš karto po karo. Kodėl nusprendėte pradėti studijuoti aikido? Papasakokite mums savo atsiminimus iš to periodo.

Būdamas paauglys žavėjausi didžiais kardo meistrais, kaip ir visi kiti. Pirkdavau žurnalus ir skaitydavau apie Goto Matabe, Jagiu Jubei ir kitus, nes tuomet, kai augau, berniukui būdavo gėda, jei jis nemokėjo džiudo ar kendo. Savaime suprantama, mokyklose kendo ir džiudo buvo mokymo programos dalis. Aš pasirinkau kendo. Vėliau baigėsi karas. Įsigaliojo draudimas nešiotis ginklą. Negalėjai turėti netgi mažo peilio. Tuomet pradėjau vaikščioti į Šudokan salę Meguro, nes galvojau, kad pavojinga nežinoti kokios nors technikos. Meguro gyveno Šito stiliaus karate mokytojas. Jis buvo Nihon universiteto dėstytojas. Aš ėmiau įtemptai treniruotis karate. Tuo metu dėl šeimyninių aplinkybių dirbau Tokijuje.

Vėliau buvau perkeltas į Ivamą, todėl nebegalėjau treniruotis Tokijuje. Tuomet nuėjau į treniruočių salę Išiokoje. Tai buvo džiudo treniruočių salė. Aš galvojau, kad jei žinosiu ir karate, ir džiudo... Džiudo yra naudingas artimoje kovoje, o karate yra geriau nei kendo, nes karate praktikantas gali naudoti spyrius... Tačiau kendo yra pranašesnis su ginklu... Taigi maniau, jei mokėsiu kendo, karate ir džiudo, nebijosiu nieko... Bet šalia Ivamos, ant kalno, kažkoks senas žmogus treniruodavosi keistas technikas. Vieni sakė, kad jis praktikavo karate, o džiudo mokytojas pasakė man, kad tai vadinama „Uešibos stiliaus džiudo“.

Šiaip ar taip, buvo baugu ir bijojau ten eiti. Mane buvo apėmęs labai keistas jausmas, buvo prietaringai baisu, tačiau mes su kelias draugais vis tiek nutarėme lipti į viršų ir pasižiūrėti. Vis dėlto mano draugai išsigando ir nepasirodė, todėl teko eiti vienam. Buvo karštasis sezonas, todėl išvykau ryte. Viršūnėje vyko didžiojo mokytojo rytinė treniruotė. Jo namas buvo štai ten. Minoru Močizuki, kuris seniai išvyko į Italiją ir Prancūziją, sėdėjo štai ten. „Mokytojas ten“, tarė jis man ir kuomet pažvelgiau, pamačiau Akio Kano, Tadaši Abe, vėliau iškeliavusį į Prancūziją, ir vieną iš garsios Išiharos pramonės kompanijos šeimos sūnų - jie trise treniravosi su didžiuoju mokytoju. Tuomet nuėjau ten, kur dabar yra šešių čiužinių kambarys, ir man besėdint įėjo didysis mokytojas ir ponas Abė. Kai didysis mokytojas sėdosi, ponas Abė iš karto patiesė jam pagalvėlę. Jis iš tiesų skubėjo padėdamas didžiajam mokytojui. Tuomet mokytojas įdėmiai pažvelgė į mane.

Džiudo treniruočių salė su aplink lakstančiais vaikais atrodė tartum vaikų žaidimų aikštelė. Karate treniruočių salė buvo pakankamai rami, tačiau džiudo salė buvo lyg pramogų parkas. Iš dalies tai buvo priežastis, dėl kurios pavargau nuo džiudo. Kovoje žmogus gali spirti ar durti kada tik panorėjęs, tačiau džiudo praktikantas negali apsiginti nuo tokių atakų, todėl jaučiausi nepatenkintas džiudo praktika. Kitas dalykas buvo tai, kad treniruotėse vyresnieji mokiniai mėtė jaunesniuosius ir tik būdami geros nuotaikos retkarčiais leisdavo mums mesti. Aš laikiau juos labai savanaudiškais, pasipūtusiais ir įžūliais... Na, bet jei per daug skųsiuosi, didysis mokytojas įširs... Kaip ten bebūtų, didysis mokytojas paklausė: „Kodėl tu nori mokytis aikido?“. Kai atsakiau, kad norėčiau mokytis, jei jis mane mokytų, jis paklausė manęs: „Ar žinai, kas yra aikido?“. Iš kur aš galėjau žinoti? Tuomet mokytojas pasakė: „Aš išmokysiu tave tarnauti visuomenei ir žmonėms su šiuo kovos menu“.

Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip kovos menas galėtų tarnauti visuomenei ir žmonėms. Aš tik norėjau tapti stiprus. Dabar suprantu, tačiau tada visiškai nesupratau. Manau, kad jau tuomet didysis mokytojas buvo dvasiškai pažengęs. Aš treniravausi kovos menus tik tam, kad tapčiau stiprus. Kai jis pasakė „visuomenės ir žmonių labui“ suabejojau, ar kovos menas iš viso gali tarnauti tokiam tikslui, tačiau troškau būti priimtas, todėl nenoriai atsakiau: „Taip, aš suprantu“. Stovėdamas treniruočių salėje ant čiužinių ir raitodamasis rankoves galvojau: „Ką gi, jei jau atėjau čia, galėčiau išmokti ir kelių technikų“, kai didysis mokytojas pasakė: „Smok man!“. Trenkiau jam ir parvirtau. Nežinau, ar išsuko riešą ar kaip kitaip, tačiau mane parvertė. Tada pasakė: „Spirk man!“. Kai pabandžiau įspirti jam, buvau lengvai parverstas. „Sugriebk mane!“. Pabandžiau sugriebti jį džiudo stiliumi, tačiau ir vėl buvau permestas, taip ir nesupratęs kaip. Mano marškinių rankovės ir kelnės suplyšo. Mokytojas pasakė: „Ateik ir treniruokis, jei nori“. Po šių žodžių jis išėjo.

Pajutau palengvėjimą galvodamas, kad esu priimtas, kadangi mokytojas leido man ateiti ir treniruotis, jei noriu. Tačiau ponas Abė pasakė man: „Didysis mokytojas geba įvertinti žmones. Iš to, ką jis pasakė, atrodo, kad lyg ir esi priimtas. Tačiau mes turime organizaciją, vadinamą Aikikai, ir mes negalime priimti tavęs be jų sutikimo. Palauk tris dienas. Neseniai buvo atvykęs žmogus iš Hokaido ir pasakė: „Aš treniruosiuosi aikido arba mirsiu!“ Pasiūlėme jam pažiūrėti treniruotę, o kitą dieną jis išvyko namo sakydamas, kad jam reikia dar pagalvoti“. Aš jaučiausi užgautas tokių pono Abė žodžių, todėl pasakiau: „Tversiu tiek, kiek mano kūnas pajėgs!“ Tai nieko nereiškė. Ponas Abė paprasčiausiai norėjo mane išbandyti. Tapęs mokiniu patyriau, kad ponas Abė gerai rūpinosi jaunesniais mokiniais... Jis mokė mus mandagiai ir pagarbiai. Aš iki šiol tai labai vertinu. Ponas Tohėjus mokė pradedantįjį poną Abė kaip brolį, savo ruožtu ir ponas Abė mielai mokė mane kaip brolį.

Galų gale, čia radau visai naują atmosferą. Didysis mokytojas man darė didelį įspūdį ir kėlė pagarbą. Nors jo kūnas buvo toks nedidelis... Tiesiog negaliu to išreikšti. Jo akys žibėjo, nuo jo sklido ramybė netgi tada, kai jis kalbėjo atšiauriai. Apsisprendžiau mokytis bet kokia kaina.

Pradėjau treniruotis. Tai buvo skausminga, man gėlė visą kūną ir galvojau, kad jau geriau būti sumuštam kovoje. Bet atėjus vakarui ir vėl eidavau į treniruočių salę. Kartą, kai užsiklijavau pleistrą, didysis mokytojas mane išbarė: „Kvailys!“. Todėl pleistrą nusiėmiau, bet po treniruotės nuskubėjau nusimaudyti ir vėl jį užsidėjau. Vos tik mano veide pasirodydavo skausmo išraiška, jie kankindavo tą kūno dalį dar labiau. Tai nesiliaudavo, tačiau mane užvaldė aikido.

Jūs žinote, kad ilgą laiką mokiausi aikido pas didįjį mokytoją. Taip jau atsitiko, kad lydėdavau jį vizitų į Osaką ir kitur metu. Ten žmonės sakydavo mokytojui, „Prašome leisti mums pasilikti poną Saito. Prašome palikite jį treniruotis su mumis“. Nors man siūlė daugelį kartų, tačiau nenorėjau palikti didžiojo mokytojo. Tikėjausi, kad didysis mokytojas gyvens iki šimto metų. Tai buvo vėžys. Jis būtų sulaukęs šimto metų, jei nebūtų susirgęs kepenų vėžiu. Ar tai buvo 1969 metai (kai jis iškeliavo anapus)?

Saito Sata: Ne, ne šimto. Didysis mokytojas sakydavo, kad jis sulauks šimto dvidešimties.

Atvykau į Ivamą įsitempęs ir radau ten griežtą, mandagų ir nuostabų žmogų, kokio ir ieškojau. Aš iš tiesų jį pamėgau. Po to, kai jis mane mesdavo, man niekaip nesuprantant kaip, mokytojas stovėdavo ir šypsodavosi. Aš maniau, kad tai kažkokia paslaptinga technika ir norėjau ją išmokti. Kai pradėjau treniruotis, pamačiau, kad žmonės, praktikuojantys aikido yra malonūs jaunesniems mokiniams. Štai kodėl man tai patiko.

Kai jūs pirmą kartą susitikote su didžiuoju mokytoju, buvo ką tik pasibaigęs karas. Aš įsivaizduoju, kad didysis mokytojas buvo labai stiprus ir aktyvus. Apibūdinkite didžiojo mokytojo mokymo metodą... Kaip jis mokė kasdieninių treniruočių metu?

Taip. Po karo buvo uždrausta turėti šaunamąjį ginklą ar kardą; net namuose buvo draudžiama laikyti kardą ar peilį, ilgesnį nei septyni centimetrai. Švietimo ministerija pasakė mums: „Mes norėtume išsaugoti aikido, kadangi jame glūdi Japonijos kovos menų esmė. Tačiau, jei praktikuosite kovos menus, gausite papeikimą iš Jungtinių Valstijų kariuomenės. Todėl mes siūlome jums išsaugoti tikrą kovos meną, vadinant jį sveikatingumo sistema arba savigynos treniruotėmis“. Didysis mokytojas niekur negalėjo vykti ir turėjo pasilikti Ivamoje. Todėl mes turėjome išsaugoti aikido Ivamoje. Karo metu didysis mokytojas buvo labai užsiėmęs. Jis turėjo mokinių daugelyje vietų, tačiau tiesiogiai pas didįjį mokytoją mokėsi tik keletas. Visi jaunesnieji mokiniai mokėsi iš vyresniųjų. Mums pasisekė, kadangi pats didysis mokytojas visą laiką buvo Ivamoje. Karo metu kariuomenė paprašė jo mokyti kovos menų, kuriuos mokytojas studijavo, kaip metodą nugalėti priešą ir žudyti žmones. Nakano karinė mokykla taip pat prašė mokyti naikinimo technikų. Tačiau karas pasibaigė ir tai tapo nebereikalinga. Didysis mokytojas buvo patenkintas, kadangi pagaliau jis galėjo gilintis į aikido harmoniją, apie kurią mąstė... Aikido pagal jo suvokimą. Kiekvieną rytą jis melsdavosi dievybėms ir mokydavo mus. Kadangi reikėjo valgyti, mes turėjome ūkininkauti. Didysis mokytojas buvo toks energingas, kad jis nepasitenkino įprastais ūkininkavimo įrankiais, kuriuos naudojo jo mokiniai. Jis užsakė pas kalvį, vardu Narita, padaryti jam itin sunkų įrankį. Ant pečių jis nešiojo dvigubai didesnio svorio ryžių ryšulius lyginant su mumis, mokiniais. Taip pat mes auginome šilkaverpius, ryžius, nuimdavome derlių. Dviračiai vežimėliai negalėdavo užvažiuoti ant šlaito, todėl mes sukraudavome ryžių ryšulius ant neštuvų ir lipdavome į šlaitą nešdami juos ant savo pečių.

Vertė D. Jablonskis, redagavo D. Jakubauskaitė

Facebook puslapis